By Romas Sakadolskis

[Tradition dictates that three of your closest friends give the final Eulogies at your grave site before burial. These are the words of Romas Sakadolskis, Mama’s fellow Lithuanian-American and long time close friend. My translation follows.]

Atsisveikinimui su Vaiva

Nesirenkame tėvų, nesirenkame kada ir kur atsirandame šioje Žemėje. Ateiname nesuvokdami, išeiname nenoromis. Tarp tų dviejų laiko stulpų yra trumputis žmogaus gyvenimas – bet begalės pasirinkimų kelias.

Amerikoje, kur Vaiva Radasta Vėbraitė gimė, augo ir praleido beveik visą savo gyvenimą, ypatingai plati pasirinkimų laisvė. Imigrantai ten renkasi, jeigu nori, naują tapatybę. O jų atžaloms netgi nereikia rinktis. Tenykštė tapatybė yra įgimta.

Štai todėl Vaivos kelias toks nepaprastas. Ji lietuvė ne tik pagal kilmę, ji pasirinko tokia būti. Ji atstovė tos išeivijos kartos, kuri sąmoningai apsisprendė už tautinę bendruomenę ir valstybę.

Tokiam pasirinkimui padeda tėvai, draugai, bendražygiai – padėjo jie ir Vaivai – bet galiausiai renkasi kiekvienas žmogus atskirai, savarankiškai, spręsdamas tik už save. Tokiam pasirinkimui nepakanka sentimento, tradicijų, emocijų. Tai gali būti tik sąmoningas – proto ir valios – apsisprendimas.

Toks žmogus buvo Vaiva, gimusi, kaip ji pati sakė, tėviškėje, kuri vadinasi Pasaulio Lietuva, savo pasirinkimu keitusi iki pašaknių savo šeimos ir daugybę kitų gyvenimus, iki paskutinio atodūsio dirbusi Lietuvai.

Rašytojas Marius Katiliškis žemės praradimo skausmą pavadino „Išėjusiems negrįžti“. Vaiva neišėjo, bet sugrįžo, suprato, jog Pasaulio Lietuva be Lietuvos ilgainiui negali būti. Lietuva yra viena. Dabar ji atgulė čion amžinojo poilsio. Ilsėkis ramybėje, Vaiva. Lietuvos žmogau.


Farewell to Vaiva

We do not choose our parents, nor the time or place of our birth here on earth. We arrive without any understanding, and we depart against our will. Between those two points is the short human timeframe of life—with a plethora of choices.

Vaiva Radasta Vėbraitė was born and spent more of her life in America—a country full of freedom. Immigrants choose new identities there, if they wish. And their offspring don’t even have to choose: the indigenous becomes built in.

That’s why Vaiva’s path has been so remarkable. She wasn’t just a Lithuanian by heritage: she chose to be Lithuanian. She is a representative of the émigré generation that made a deliberate decision about its national community and country.

Your parents will help make that decision, as will your friends and comrades-in-arms—Vaiva’s did help her—but in the end each person must choose for himself, independently, making up his own mind. Such a decision cannot be based merely on sentiment, tradition, and emotion. It must be a considered—intelligently and willfully—resolution.

Such a person was Vaiva; in her own words, she was born in her fatherland: the Diaspora-Lithuania. She herself chose to change the lives of her family and many others to the very roots, working to her final, deep breath for Lithuania.

The writer Marius Katiliškis called the pain of losing one’s land “To those who left: do not return.” Vaiva didn’t expatriate, but rather repatriated: she understood that the Diaspora-Lithuania wouldn’t last forever without Lithuania itself. Lithuania is one. Now she lies here for an eternal rest. Rest in peace, Vaiva. Woman of Lithuania.