By Dainius Numgaudis

[Tradition dictates that three of your closest friends give the final eulogies at your grave site before burial. These are the words of Dainius Numgaudis, Mama’s colleague at the Ministry and very good friend. My translation follows.]

Miela Vaiva,

Tokią akimirką labai sunku atrasti žodžius – tikslius, paprastus ir giliaminčius - tokius, kurių tokia turtinga ir vaizdinga Tavo kalba.

Pastarąsias tris savaites buvome kartu su Tavo artimaisiais ir Tavim.
Manau, kad tai jautei. Tiesiog negalėjai nejausti.
Tai buvo skaudžių minčių ir šviesių prisiminimų metas.
Tas laikas buvo tarsi labai ryškių spalvų filmas. Toks , kaip Tu .

Mes, visi tavo bičiuliai, čia dar ir dar kartą įsivertinome ką ir kaip darėme, kur klydome ir ko pasiekėme. Kuo didžiuojamės ir ką norėtųsi nutylėti ar dėl ko dar pasiginčyti.

Nesiginčysim tik dėl vieno- praėjęs švietimo dešimtmetis sunkiai įsivaizduojamas be Tavęs. Be Tavo asmenybės ir darbų, idėjų ir idealų vardan siekio -
– Dievo delne, kaip pati sakydavai, matyti Lietuvą- augančią, stiprėjančią, atvirą Lietuvą.

Pranokai daugumą mūsų- savo įžvalga, ištverme, siaubingai didele valia, užsispyrimu, maksimalizmu, laisvumu, mąstymo gilumu, kartais labai netikėtu ir žmogiškai paprastu požiūriu į sudėtingą problemą.

Vakar vienoje iš Tavo kalbų radau Džono Lenono citatą- Gyvenimas yra tai, kas tau atsitinka, kol esi užsiėmęs kitais reikalais.
Džiaugiamės, kad buvai labai užsiėmusi, Vaiva. Kad įsukai į tuos užsiėmimus Jim, Arą, Liepą su Lokiu, Sirvydą ir mus visus.

Kažkada pasakojai, kaip tėtis atvedė tave prie vandenyno ir parodė į tolį- ten Lietuva. Pasistiebusi žiūrėjai ir klausei: kur? Kur? Tėtis sakė- štai ten, kaip tu nematai?
Matyt todėl Lietuvą matei kitaip ir kur kas giliau, negu kad mes .

Ačiū Tau už tai. Ir sudie.


Dear Vaiva,

It’s very hard to find words for such a moment—precise, simple, thoughtful ones—ones as rich and illustrative as you always found.

All those close to you have spent the past three weeks together with you. I think you’ve felt that; you must have. It was a time of painful thoughts and bright memories. It was like a film full of bright colors: just like you.

We—all of your pals—have always taken stock of ourselves as individuals over and over again: what are we proud of, what would we rather forget, and what we would still like to argue about just a bit.

There is one thing nobody could argue about—the past decade of education reform is difficult to imagine without you, your personality, your ideas, and your ideals: as you used to say, you saw an emergent, strong, transparent Lithuania sitting in the palm of God’s hand.

You surpassed most of us—your insight, endurance, tremendous willpower, stubbornness, maximization, informality, deep thought, and sometimes very unexpected, very down to earth perspective on a complex problem.

Last night I found a quotation from John Lennon in one of you speeches: “Life is what happens to you while you're busy making other plans.” We’re glad that you were so busy with all your plans, Vaiva; we’re glad that you wove Jim, Aras, Liepa and Lokys, and Sirvydas and the rest of us into those plans.

Once you told me about a time when your father took you to the ocean and pointed far off and said, “There’s Lithuania.” Straining to see up on your tiptoes you said, “Where? Where?” Your father said, “Right there, can’t you see?” I guess that’s why you always had a different perception of Lithuania, and sometimes one more clear than our own.

Thank you for that, and farewell.