February 16, 2007

Vaiva delivered this address in Boston.


Brangūs tautiečiai,

Sveiki atvyke į Boston‘o lietuvių Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo šventę. Man labai miela kartu su jumis džiaugtis šia turbūt kiekvienam lietuviui, be didžiųjų kalendorinių švenčių, reikšmingiausia metų sukaktimi, kuri primena mums didžiausią mūsų bendrą laimėjimą ir turtą - Tėvynės laisvę, valstybingumą ir demokratiją.

Esu jūsų kaimynė, ir tuo pačiu – nesu. Pastaruoju metu gyvenu daugiausiai Vilniaus rajone. Gimiau ir augau Connecticute, bet keliavimas jau seniai man tapęs gyvenimo būdu, nes dirbu Lietuvai, o šiomis dienomis Lietuva tai gyvsidabris - ji visur. Sunku būtų ją pilnai pažinti sėdint vienoje vietoj, net jei ta vieta būtų Gedimino pilies papėdėje.

Kaip žinote, man neseniai teko pirmininkauti ir JAV Lietuvių Bendruomenei, ir dabar perdavus pareigas naujam pirmininkui tebesu valdyboje kaip atstovė Lietuvai, užtat stengiuosi pažinti Bendruomenės apylinkes, kad galėčiau sąžiningai atstovauti. Kas kart, kai aplankau vieną ar kitą apylinkę, stengiuos savo žinias papildyti, daugiau apie lietuvišką pasaulį ir Lietuvą pasaulyje sužinoti. Jūsų miestas turi ypatingą istoriją – Bostonas tarp amerikiečių žinomas tiek kaip revoliucijos, Nepriklausomybės kovų židinys, tiek kaip aukštojo mokslo įvairovės žiedas. Visada smagu pasvarstyti, kaip kurios nors apylinkės lietuviai, su laiku suranda sąsajų su savo gyvenamosios vietos paveldo išskirtiniais bruožais. Štai ne taip seniai buvo galingas straipsnis Lietuvos savaitraštyje „Veide“ apie lietuvių enciklopediją, dažnai vadinamą ir Bostono enciklopedija. Niekas negali paneigti, kad Bostonas savo laiku yra buvęs ne tik Amerikos, bet ir užsienio lietuvių mokslo ir kultūros sostine.

O kas dėl Revoliucijos, be abejo Bostono lietuviai gyveno laisvės troškimu, inirtingai kūrė laisvei atgauti ir įprasminti reikalingus projektus. Kas bus toliau, kas turėtų vykti, kas mūsų vaidmuo Nepriklausomybės aruoduose? Noriu tikėti, kad bostoniškiai savo tvirtą nuomonę, atkaklumą, nėra padėję į lentyną. Gi Lietuvos gyvenimas nenusistovėjo. Nėra ramybės. Dar nesijaučiame saugūs. Ir dėja, nesame labai laimingi. Vardan Lietuvos tebereikia vertybėmis grįstos, tvirtos nuomonės. Reikia, kad ji būtų išgirsta.

Šiandien paėmiau ir pasukinėjau mokyklinį gaublį. Norėjau pamatyti, kaip toli paukščio skrydžiu šiandien būsime nuo Tėvynės. Nei daug nei mažai - septynios valandos. Antra vertus, globalizacijos laikai.  Nebegyvename sukaustyti geografijos. Užtenka pakelti telefono ragelį, paliesti pirštais kompiuterio pelytę, ir esame Lietuvoj.  Taigi ar Bostone, ar kitapus žemės rutulio Tasmanijoje esame nuo Lietuvos taip toli – arba taip arti – kaip patys norime būti.

Vilniuje dirbu Prezidento Adamkaus patarėja švietimo klausimais. Atidžiai seku Seimo ir Vyriausybės veiklą, dalyvauju grupėse, kurios rengia įstatymus ir švietimo politikos gaires. Esame susitarę, kad kas antrą mėnesį dirbu Vilniuje, o kitais skrendu namo į JAV. Tai, kad dirbu ir Lietuvoje, ir Amerikoje, labai dažnai trikdo, nes ir darbo ir skraidymo tiesiog per daug. Tačiau dvilypis darbas, ir Prezidentūroje, ir mūsų Bendrumenėje, stiprina kai kurious įsitikinimus apie tai, kas vyksta lietuvijoje.

Kas tai – lietuvija? Tai žodis, kuris reiškia ir čia ir ten. Tai – diaspora, Lietuvą mylintys žmonės pasaulyje, nesvarbu kur jie būtų gimę, kur jie šiandien gyventų, kokia kalba savo namuose kalbėtų, kokios valstybės pasą kišenėje nešiotų.

Niekados nebuvo tiek kalbos ir tiek ginčų apie lietuviją pačioje Lietuvoje kaip dabar. Net sovietmečiu vargu ar buvo tiek jaudulio ir tiek pasitaikančio užsienio lietuvių juodinimo, kaip dabar, per pastaruosius dvylika mėnesių. Kodėl užvirė ginčiai apie išeivius būtent dabar?

Mano nuomone, žmones veikia baimė, o kai bijome, tampame agresyvūs. Lietuvos žmones veikia informacija, kurią nebegalima apeiti, nebegalima jos nematyti. Tai – statistika apie emigraciją (didžiausi rodikliai Europoje), visuomenės senėjimą, mirtingumo didėjimą, alkoholizmą, savižudybes, vaikų smurtą ir smurtą prieš vaikus, specialistų trūkumą darbo rinkoje, gydytojų ir mokytojų stoką kaimo vietovėse. Visa tai siejama su dalykais, kurie anksčiau buvo vertinami tik gerai – su žodžio laisve ir vakarietiška kultūra, su laisva rinka, laisvu žmonių judėjimu.

Kaip „velnio advokatė“ iš karto pateiksiu įžūlų klausimą dėl to laisvo žmonių judėjimo: Ar lietuvija kaip vieningas politinis ir socialinis darinys, kaip Lietuvos„globalinis veidas“ iš tikrūjų egzistuoja, ar yra esminga, kryptingai veikianti jėga, ar tėra tik mitas, pasaka naivuoliams? Tikrai rūpi žinoti. Gi Lietuvą jau šiais Nepriklausomybės laikais, po 1990-ųjų metų, paliko apie pusę milijono emigrantų. Penki šimtai tūkstančių sielų. Ar trečioji banga įvardijo savo saitus su Tėvyne,? Ar jie – lietuviją kurianti, stiprinanti, užtikrinanti banga? O pirmos ir antros bangos palikuonys – kur jie? Sugaudyk, kaip vėją laukuose?

Velniui ir visiems jo advokatams reikia duoti atkirtį. Šiandien tai padarysime. Susirinkome ir švęsti Nepriklausomybės atgavimą, ir liudyti bei stiprinti pačią lietuviją.

Pradžai siūlau užmesti minties tiltą atgal į 1918-uosius. Juk norisi ir pagerbti ir prisiminti tuos, kurių drąsa ir atkaklumas pastatė rėmus jūsų ir mano pasauliui. Ir nebūdami istorikai galime pabandyti persikelti mintyse į aną vasarį, traškantį sniegą, sušąlusias upes, svetimus kareivius besibastančius Lietuvos keliais. Lietuva įsispraudusi tarp didesnių kaimynų, kuriems mūsų siekiai nesiderino su jų interesais. Seka kovos už nepriklausomybę, Vilniaus netekimas, Klaipėdos išvadavimas. Ne vieno iš mūsų čia esančių giminaičiai paliko mokyklą, išėjo į savanorius. Ginklų tie vaikinai turėjo nedaug, bet turėjo kitką: tikėjimą savo tikslu bei vienas kitu. Tai labiausiai prisimenu iš tėvelio pasakojimų – didelį tikslą ir tvirtą bičiulystę.

Jaunimo ir senimo, savanorių ir Vasario 16-osios Akto signatarų dėka, Nepriklausoma Lietuvos valstybė tapo tikrove. Tikrove visiems laikams.  Mūsų tikrove.  Argi galime įsivaizduoti Kovo 11-tąją be Vasario 16-osios?  Tai, ką atliko Lietuvos valstybės atkūrėjai 1918-aisiais nenutraukiama gija veda į mūsų dabartį, į mus pačius, ir lėmė mūsų pačių galimybes išpažinti tautinę tapatybę ir gyventi laisvais žmonėmis laisvame pasaulyje.

Manau, kad jie patys, savanoriai ir signatarai, tikriausiai negalėjo net sapnuoti apie tai, kuo šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės.  Šiandien Lietuvai negręsia tokie kaip anuomet išorės pavojai.  Lietuva Europos Sąjungos gretose, Amerikos gynybos sąjungininkė, su kitomis šalimis kaip lygiavertė partnerė sprendžia globalines problemas. 

Bet...yra ir bet. Lietuva sprendžia globalines problemas, bet dar neišsprendė savas. Man gilų įspūdį padarė 2005 m. Prezidento Adamkaus metinėje kalboje įvardinti trys iššūkiai. „Pirmasis mums tenkantis iššūkis – tai politinis susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka. Antrasis – kliūtys sparčiai ekonominei plėtrai  ir iš to kylanti socialinio teisingumo bei solidarumo stoka. Trečiasis iššūkis – tautos nykimas, lydimas nevaldomų demografinių ir emigracijos procesų.„

Žodžiai – rūstūs. Ne tam, kad liūdnai nuteikti, o tam, kad suprastume, kas darytina. Kad suprastume, jog darbai nebaigti, jog valstybės ir tautos problemos, nors kyla iš visiškai kitų šaltinių, nėra nei ką menkesnės nei 1918-aisiais. Šiandien, nepaisant atkurtos Laisvės ir Nepriklausomybės, nepaisant demokratijos ir laisvos rinkos, nepaisant Europos Sąjungos ir NATO, Lietuva privalo, ne pirmą kartą savo istorijoje, įveikti egzistencinį klausimą – būti ar nebūti; ar norime, ar turime valios, neištirpti pasaulyje, būti nedaloma tauta, būti unikalios kalbos ir kultūros tęsėjai, savos istorijos kūrėjai ir liūdytojai, dabar ir ateityje?

Prieš metus, Prezidento prašymu, Vilniuje organizavau diskusiją apie pilietinį ir patriotinį ugdymą, apie istorijos vadovėlius. Truputį prisibijojau, kad bus pasišaipyta, bus sakoma „“dinkite jūs, atvykėliai su savo patriotizmu, nepamokslaukite mums apie Tėvynės meilę, kai tokie maži atlyginimai,  korumpuota valdžia, skandalai ant skandalų...“  Taip neatsitiko. Beveik niekas nesišaipė, internetinės svetainės buvo kupinos pasisakymų. Daugelis rašančiųjų pripažino, kad pirmas žingsnis – įvardinti, kas patriotizmas yra iš tikrųjų. Tai ne pompa ir paradai, ne prieraišumas partijai ar valdžiai. Patriotizmas – paprasčiausias nusiteikimas „už“ Tėvynę, prielankamus ir pareiga jai. Straipsnių autoriai rašė, tarsi atradę didelę naujieną, kad patriotizmą ugdyti labai reikia, ir tam, kad Lietuva būtų saugi, ir lietuviai stiprūs.

Tai pasakius, ką daryti? Patriotizmas yra asmeninė savybė, žmogaus prigimtinė emocinė jungtis su savo Tėvyne, su savo kalba, kultūra, istorija ir šeimos šaknimis, kuri sudaro pagrindą tapatybei ir tautinei bendruomenei egzistuoti. Nors jungtis yra mumyse, ją reikia sąmoningai stiprinti visuomenėje - šeimose, mokyklose, viešoje erdvėje. Reikia ją sąmoningai stiprinti tiek Lietuvoje, tiek lietuvijoje, už Lietuvos ribų.

Tuomet senimas nebėdavos, nei Lietuvoje, nei čia, kad jaunimui rūpi Valentino diena, o ne Nepriklausomybės šventė. Vasario 14-osios ir vasario 16-osios kalendorinis glaustumas sukels šypseną. Gi abi dienos ženklina tą pačią būseną – nuolankumą, prieraišumą, atsidavimą, meilę. Taip, kaip iš mylimų žmonių nereikalaujame tobulumo, o žavimės jų gražiaisiais bruožais, siekiame jų laimės, taip mylėsime Tėvynę. Tokia meile remiasi tapatumas, ir tarpusavio solidarumas ir bendra, sveika ambicija. Tokia meilė sukviečia kartu pakilioj nuotaikoj šventes švesti, iš naujo išpažinti bendruomeniškumą. Gi kartu suėję pasijuntame reikalingi ir savo Bendruomenei ir Lietuvai.

Noriu patvirtinti jums – šis pojūtis neapgauna. Esame labai reikalingi, ne tik sukakties, kuri kasmet ateina ir praeina, akimirksnyje. Reikalingi kasdien, Lietuvos ir lietuvijos ateities istorijos užtikrinimui. Tam neužtenka sueiti, nes vien buvimas kartu neužtikrins tęstinumo. Tenka ir veikti kartu, taip, kad Vasario 16-osios džiaugsmas jaudintų mūsų vaikus ir kiekvieną lietuvijos jaunąją kartą.

Lietuvijos vaidmuo, mano nuomone – veikti taip, kad būtų nugalėta baimę. Nugalėta tą baime, kurios vedini Lietuvoje žmonės liūdi pamatę socialinę atskirtį ir neteisybę aplink save, jaučiasi bejėgiais kurti gerovės Lietuvą, pyksta pasilikę žmonėmis retėjančioje Tėvynėje, didėjant emigracijos srautams. Kaip tai daryti? Kaip padėti tėvynainiams nugalėti baimę, kuri turi objektyvias priežastis?

Po diskusijos dėl patriotizmo Prezidentūroje, sekiau akademikų ir politologų samprotavimus spaudoje. Bet turbūt didžiausią man įspūdį padarė trečiabangis emigrantas, kuris delfi.lt interneto tinklapyje anonimiškai parašė atsiliepimą iš Amerikos. Cituoju: „JAV pazystu ne is Holivudo filmuku ar desrainiu. Is pradziu amerikieciai man atrode naivoki ir bukoki, snekantys tik apie pinigus, akciju kursus, ispardavimus ir beisbola. Taciau pagyvenes ten kuri laika buvau priblokstas paprastu amerikieciu gyvenimo budo ir tik ten pradejau suprasti kas yra patriotizmas. Patriotizmas tai - kai pasnigus vaikinas prikabina prie savo(!) dzipo peili ir valo bendra gatve, kai paprastas diedas istisai budi uz dyka kaimo gaisrineje, kai zmogelis kas savaite is salia esancio ezero veza vandeni i laboratorija uz 50 myliu, kai paprastas valdininkas - nacionalinis gvardietis viska meta ir skuba i nelaimes istikta regiona, kai mirdamas verslininkas uzraso savo pinigus universitetui kad salis ir toliau klestetu. Sitie zmones ne tik dvasia myli savo sali, bet ir stengiasi kazka DARYTI bendram labui. Jie ne tik didziuojasi savo istorija bet ir savo rankomis KURIA ja.”

Rašantysis yra teisus. Amerika pasižymi aktyviuoju patriotizmu. Tai šioje šalyje yra gyvenimo būdas. Tuo Amerika mums sufleruoja, kaip mes galime būti dar geresniais lietuviais. Iš tiesų Amerikos lietuviai jau seniai ypatingi tuo, kad aktyvai jungiamės, sprendžiame, kuriame tautinę Bendruomenę, organizuotą gyvenimą. Toks veiklumas atliepia Vasario 16-ąją – savanoriai, signatarai, ir visi žmonės, kovoję už Lietuvą ir ją kūrę 1918-aisiais , jei čia stovėtų, ir sakytų: “Ryžomės ir laimėjom, dabar jūsų eilė. Ir Lietuvoje, ir lietuvijoje. Reikia tik neplūduriuoti, svarbiausiai – nebijoti, imkitės darbo.”

Kviečiu. Iš tikrūjų šie metai buvo itin dramatiški. Neigiamos informacijos Lietuvoje labai daug. Politinių skandalų kaip niekados. Dėl žemės gražinimo, gamtos apsaugos, teisėsaugos reformos tik skėsčiojama rankomis. Žmonės įbauginti ir dažnai pikti. Ir nežinau, ar dėl tos priežasties, niekas nežino, bet galiausiai - Lietuvos Konstitucinio teismo sprendimas atėme, bent šiai dienai, tiek dabartinių emigrantų tiek ankstesnės išeivijos teisę į dvigubą pilietybę, kas iš esmės prieštarauja mobilumui moderniame pasaulyje, mūsų ir pačios Lietuvos interesams.

Bet... pastebėjau ir kitą posūkį, kurį kviečiu ir jus pastebėti. Nepaisant augančios įtampos, baimės ir blogio, šiuo metu tolygiai auga ir gėris. Pernai paprasta moteriškė iš Kedainių beveik savarankiškai išgujo iš Lietuvos nelegalių atlyginimo mokėjimo vokeliuose praktiką. Žmonės praranda bendrą pakantumą korupcijai. Ima gražiai veikti Seimo finansuota Pilietiškumo ir Tautiškumo ugdymo programa. Pagal šią programą sukuriama pirmą kartą per 16 metų Lietuvos žemėlapis pradinėms mokykloms ir padovanojas visoms užsienio lietuvių šeštadieninėms mokykloms. Sukurta kampanija prieš vairavimą išgėrus. Nevyriausybinės organizacijos vykdo pagalbos moterims programą anksti nustatyti krūties vėžį, kol tikrai išgydoma. Beje, neberūkoma restoranuose. Populiariausia televizijos laida – dailūs pramoginiai šokiai. Žmonės renkasi į savivaldybių sales, tam, kad laiko kartu Nacionalinį diktanta. Lietuvos kinematografas su dokumentiniu filmu laimi auksčiausius apdovanojimus Kalifornijoje. Vykdoma programa parsikviesti emigravusius jaunus mokslininkus „Kryptis – namo!” Trupučiuką padidėja grįžtančiųjų Tėvynėn gyventi skaičius.

Kviečiu matyti gėrį Lietuvoje, jos didžiasias ir mažasiais apraiškas. Kviečiu sekti gerasias naujienas. Tai truputi sunkiau, negu sekti blogasias, kurių visur pilna, kurios visur skverbiasi. Bet galima sekti ir gerąsias, ir matyti poslinkį – tokį šiek tiek amerikietišką auktyviojo patriotizmo poslinkį, kai atskirų žmonių padorumas, teisingumas, kultūringumas, atskiri geri darbai veikia bendrą visuomenės pasitikėjimo lygį, dingsta baimė, nuslūsta ir piktumas, galiausiai gerovės lygis ima augti.

Kviečiu palaikyti Bendruomenę ir vienas kitą ir plėsti lietuviją: mokyklas, spaudą, kultūrą, angažuotis lietuviškiems reikalams politikoje. Nes darbas yra kelias, nugalėti baimę. Darbų tiek, kiek rankų. Rankų šioje salėje labai daug.

Darykime tai vardan jos, ir vardan savęs. Nes tai pagaliau yra vienas ir tas pats. Iš tikrųjų  Tėvynė ne kažkur už septynių laiko juostų. Tėvynė yra (Lietuvoj paaiškino man, kaip ją bet kada, betkur surasti) : pakelkime ranka, ištieskime rodomąjį pirštą ir nukreipkime sau į smilkinį. Tėvynė yra čia.

Ačiū, kad pakvietėte mane šiandien buti su jumis ir su ja.